Atsargiai…MEDVILNĖ puola!!! (video)

Atsakomybės ir egzaminų baimė – tai neišgalvota!

Egizstuoja vadinamosios socialinės baimės. Tarptautinėje mokslinėje ligų klasifikacijos konferencijoje jos net buvo išskirtos į atskirą grupę. O „populiariausia“ iš šių socialinių baimių yra atsakomybės ir egzaminų baimė.  Pirmoji baimė pavojinga tuo, kad ji yra ilgai veikianti. Prieš priimdamas kokius nors svarbius sprendimus žmogus dažnai abejoja, ar susitvarkys, ar pajėgs, ar tai tinkamas pasirinkimas. Toks nuolatinis abejojimas gali visai išbalansuoti žmogų. Jis taps arba neramiu, nuolat lekiančiu, arba atvirkščiai – neryžtingu, pasyviu. Bijodami atsakomybės dauguma atsisako patrauklių pasiūlymų, meta gerai besiklostančią karjerą.Trumpalaikė egzaminų baimė , nors ir labai individuali, veikia labai bjauriai. Be to, šią stiprią baimę dažniausiai patiria jauni žmonės, kurių organizmas dar nebuvo susidūręs su psichosomatinėmis ligomis ir neprisitaikė prie tokių pojūčių. Nekreipti dėmesio į šią baimę negalima, nes tai gali baigtis rimtais nervų ir širdies sistemos pažeidimais. Atsikratyti šio jausmo labai paprasta: reikia kelių gilių kvėpavimo pratimų, stengiantis kiek galima pailginti iškvėpimo laiką, priversti raumenis atsipalaiduoti, o paskui keletą kartų mintyse nupiešti sau kiek įmanoma geresnę egzamino baigtį: gal jums paklius lengvas bilietas, o gal imsite ir viską puikiai atsiminsite, ką buvote skaitę prieš egzaminą. Svarbiausia – tuo patikėti.

Kaip atsiranda fobijos?

Pasak amerikiečių gydytojų, nuo fobijų kenčia 2-9 proc. Žemės gyventojų. Daugiausia tai darbingo amžiaus žmonės nuo 25 iki 44 metų. Kai kurie psichiatrai tvirtina, kad fobijos susiformuoja reguliariai pasireiškiant tam tikriems refleksams. Įkyri baimė kyla tada, kai atsitiktinai esame veikiami tų pačių dirgiklių, ir anksčiau kėlusių baimę. Jei, pavyzdžiui, ne kartą kylant liftu jis buvo įstrigęs ir jam pritrūko oro, nemalonūs pojūčiai gali peraugti į klaustrofobiją (uždarų patalpų baimė).

Įdomi detalė: jei dėl kažkokių priežasčių smegenys nesugebėjo atskirti tikro pavojaus nuo įsivaizduojamo, vis tiek užsifiksuoja žmogaus sąmonėje. Kai tokios aplinkybės pasikartos, automatiškai vėl suveiks baimės refleksas. Pamažu šios neigiamos emocijos gali plėtotis, įsitvirtinti sąmonėje ir tapti fobija. Pavyzdžiui, žmogus gali įgyti minios baimę, jei nors kartą išeinant iš stadiono buvo suspaustas. Iš pradžių jis pradės vengti masinių renginių, paskui nenorės eiti bet kur, kur gali susirinkti daugiau žmonių, kol galų gale jį panika apims net laukiant eilėje parduotuvėje.

Fobijos simptomai

Kaip atskirti, kada baimė yra “normali“, o kada ji jau virsta panika, fobija, liga..? Radau labiausiai fobijas indikuojančių pojūčių sąrašą. Jei nors keturi simptomai atitiko, verta susirūpinti..nes tai reiškia, kad turite fobiją.

1. Dūsimas, “kvapo užėmimas“
2. Smarkus širdies plakimas
3. Krūtinės skausmas ar slėgimas
4. Uždūsimo, skendimo jausmas
5. Galvos svaigimas, kvaitulys
6. Atitrūkimo nuo realybės pojūtis
7. Kai kurios kūno dalys ima virpėti, dilgčioti
8. Karščio ar šalčio bangos
9. Prakaitavimas
10. Burnos išdžiūvmas
11. Jausmas, jog tuoj nualpsi
12. Drebulys, virpėjimas
13. Baimė numirti, baimė išdurnėti, prarasti kontrolę

Didžiausias skirtumas tarp žmogaus, kuris turi fobiją ir žmogaus, kuris turi “normalią“ baimę, yra tai, kad sergantis žmogus bet kokia kaina pradeda vengti vietų, situacijų, objektų, kurie sukelia panikos priepolius ir tai visiškai pakeičia jo kasdieninį gyvenimą, netgi profesiją.

Fobija gali atsirasti patyrus vaikystėje traumą arba išsivystyti matant taip besielgiančius kitus žmones. Fobija gali atsirasti bet kuriame gyvenimo laikotarpyje. Negydoma fobija retai kada pradingtsa savaime. Ji gali tęstis ir kamuoti žmogų ištisus dešimtmečius.

Knygose slypi išmintis

Šio požiūrio šalininkams štai knyga apie baimes – Michael Clarkson “Kaip įveikti baimes“. Tiesa, iš karto pasakysiu, jog jos neskaičiau ir tai nėra mano nuomonės išsakymas, tiesiog turinys rodo, jog tiems, kurie domisi baimėmis ir galbūt stengiasi jas įveikti – tai turėtų būti neprastas pagalbininkas. Knygoje aptariama daugiau nei 100 labiausiai paplitusių ir tikrai “žemiškų“ baimių – nuo stomatologo iki likimo baimės. Štai knygos turinys:

1 dalis. Apie baimę apskritai;

2 dalis. Bendriausio pobūdžio baimės;

3 dalis. Fizinės baimės;

4 dalis. Baimė dėl savojo Aš;

5 dalis. Baimės namuose;

6 dalis. Socialinės baimės;

7 dalis. Baimės mokykloje;

8 dalis. Baimės darbe;

9 dalis. Kaip atsipalaiduoti ir sumažinti nerimą sunkiose gyvenimo situacijose.

Šiek tiek daugiau apie knygą – knygų klube.

Šia knyga remiamasi ir šiame straipsnyje apie baimes.  Taip pat minima ir šitame.

Dar viena – populiariosios psichologijos klasika tituluojama knyga – Fritz Riemann “Pagrindinės baimės formos“. Šioje knygoje labiau koncentruojamasi į asmenybes. Nagrinėjamos šizoidiškos, depresiškos, suvaržytos, isteriškos asmenybės. Jose kiekvienas gali atrasti po dalelę savęs ir rasti paaiškinimą, kodėl tam tikromis situacijomis elgiamės ar reaguojame vienaip ar kitaip. Pastebėjau, kad ši knyga yra kur kas geriau vertinama skaitytojų tarpe, nes lengviau skaitoma ir suprantamesnė. Dar truputis informacijos – knygų klube.

Baimė vs Fobija

“Baimė – normalus dalykas, fobija – liga“ perskaičiau viename forume neidentifikuojamo autoriaus sakinį. Turbūt žino, kad taip tvirtai teigia. O ir aš susimąsčiau. Gali būti, kad tiesa, bet… Kada baimė tampa nebe normali? Juk kiekvienam žmogui savos bėdos didžiausios ir pasiekimai reikšmingiausi. Tai ir savos pabaisos turbūt pačios baisiausios. Tačiau, manau, retas kuris, norėtų pripažint, kad jo pelių, šlapio vandens ar šviesos baimė yra liga.. nes ligą reikia gydyti. Anokia čia laimė kai negali ramiai duše nusipraust, nes bijai iš “skylės“ beišlendančio KAŽKO. Bet kaip gydyti tokią ligą? Dažniausias atsakymas – visų pirma ją pripažinti. Bet tai palaukit, kažkaip niekas nepasikeitė, kai neseniai garsiai pripažinau vieną savo baimių… bet nedidelė ji, vadinasi dar ne liga.. o gal va ir aš nenoriu to pripažint. Moralas gali būti toks – nereikia sau įsikalbėt nebūtų dalykų ar leisti nevaldomai fantazijai (kas dažniausiai paaštrina baimes) išsikeroti, nes taip gali “susirgti“ ne tik būdamas ankštoje patalpoje, bet, tarkim, skurdaus interjero kavinėje, kurioje tau tiesiog nejauku būti. O kad nemiela ir nemalonu kai žiurkytės per galvą bėginėja ar tarakonas į ausį lenda tai sutinku
🙂 Bet tik tiek. Būkime sveiki! 😉

Truputis faktų

Fobija (iš graikų k. φόβος – „baimė“) – stipri, nepaliaujama ir nepagrįsta daiktų, veiksmų, žmonių ar situacijų baimė. Pagrindinis šio liguisto nerimo simptomas yra perdėtos pastangos išvengti bijomo dalyko.
Fobija diagnozuojama kai baimė yra nekontroliuojama arba trukdo kasdieniniam gyvenimui [Wikipedija.org]. Pasirodo, kad fobija – tai liga. Vadinasi ji kažkaip gali būti išgydoma. Dar radau puslapį, kuriame vienas vyrukas (Fredd Culbertson) nuo 1995 metų renka fobijų pavadinimus. Užeikite čia http://www.phobialist.com/ ir pamatysite, kokių tik fobijų nebūna.

O as bijau….vandens…

tai va…patikesite ar ne…bet as paniškai bijau…bijau vandens…bet jei dar geriau pasakyti…bijau plaukti…bijau plaukti ten, kur gilu…atvažiavus prie ežero, prie jūros…nesvabu koks vandens telkinys visuomet bijau…nes žinau, kad draugai ir draugės eis maudytis ir aišku kvies mane…aš sutiksiu…bet giliau nei kaklas niekuomet neisiu… Ką jau kalbėti apie panišką baimę, kad tik manęs neįmestų į vandenį…
Vien pagalvojus mane išpila šaltas prakaitas!!! 😦

Vis galvoju, iš kur pas mane tokia baimė???? Kažkada klausiau mamos, “Mama,kodėl aš taip bijau?“, o mama man paaiškino, kad kadaise jaunystėje ji skendo, todėl gali būti, kad jos baimė persidavė ir man. Va 🙂

Mirtinai ko nors bijoti..

As pati asmeniškai bijau tamsos, nejauku pažiūrėjus kokį siaubo filmą eiti į tamsią virtuvę. Bet negaliu pasakyti, kad tai fobija. Tačiau esu sutikusi žmogų, kuris mirtinai bijojo pūkų.. Na tų dulkių kamuoliukų po lova.. Sužinau apie jo fobiją tik tada, kai reikėjo pakelti nukritusį tušinuką, kuris nuriedėjo po lova. Veide pamačiau pakraupusias akis. Iš pradžių maniau, kad tai eilinis jo pokštas, tačiau kai diskusija “kuris pakels tušinuką“ nuėjo iki ašarų paklaikusiose akyse, tada supratau, kad tas žmogus nejuokauja. Tada man buvo nesvarbu iš kur pas jį tokia milžiniška baimė tokiam nesamoningam dalykui kaip dulkių kamuoliukai. Tik dabar imu suvokti, kaip jam turėtų būti sunku gyventi valdomam tokių jausmų. Ar tokios baimės atsiranda vos tik gimus? Ar mes jas pasigauname begyvendami? Ar yra daugiau tokių žmonių su tokia pačia baime..? Ar yra tokių žmonių, kurie nebijotų nieko..?