Remiantis moksliniais kriterijais, turėtų būti skirtumų tarp drovumo ir socialinės fobijos (SF), bet iš tiesų beveik neįmanoma atskirti, kada kalbama apie kraštutinį drovumą, o kada apie SF. Simptomai yra tie patys: baimė būti pajuokos objektu ir nusižeminimas nepažįstamose situacijose, baimė būti neigiamai įvertintam, baimė būti prastesniam nei kitas ir pan. Socialinis nerimas yra trečia pagal paplitimą psichologinė problema šiandienos pasaulyje…
Viešose vietose, tokiose kaip darbas, susirinkimai, parduotuvės, žmonės, išgyvenantys socialinę baimę, jaučiasi stebimi, vertinami, kad aplinkiniai juos teisia. Net ir racionalus supratimas, jog tai netiesa, nepadeda. Tokie žmonės negali bendrauti, tiesą pasakius, jie išvis negali atsipalaiduoti, kai šalia yra kiti. Dažnai šie žmonės pasirenka uždarumą, stengdamiesi likti vieni. Net ir artimų žmonių buvimas šalia gali sukelti nerimą ir jausmą, jog esi kritikuojamas.
Kadangi nedaug sergančiųjų būna girdėję apie šią ligą, niekada apie ją nebūna kalbėję, nesusidūrę su tokia informacija žiniasklaidoje, jiems susidaro įspūdis, kad šia liga serga vieninteliai, kad tik jie kovoja su šiais siaubingais simptomais. Ir dar privalo tylėti, nes būtų nepakeliama, jei aplinkiniai pradėtų aptarinėti, kaip baimė paveikia jų gyvenimą.
SF gali būti labai sekinanti – paralyžiuoti žmogaus gyvenimą, apriboti socialinius kontaktus, trukdyti dirbti bei mokytis, gali atvesti iki kraštutinės socialinės izoliacijos ir būti sumažėjusios savigarbos ir depresijos priežastis. Bandydami sumažinti nerimą ir depresiją, sergantieji gali vartoti alkoholį ar narkotines medžiagas, tai gali sukelti priklausomybę. Taip pat kai kurie sergantieji SF gali sirgti ir kitomis nerimo ligomis, išgyventi panikos priepuolius ar sirgti obsesiniu-kompulsiniu sutrikimu. Pažymėtina, jog sergantiesiems SF ir gretutine liga dažnai pasireiškia suicidinės mintys ir bandymai nusižudyti.
SF atsiradimo priežastys nėra žinomos. Viena iš teorijų teigia, jog tai susiję su smegenų migdoliniu kūnu amygdala, kuris, kaip manoma, yra pagrindinis centras, kontroliuojantis baimės impulsus. Laboratorijose atlikti tyrimai iškelia mintį, jog SF gali būti paveldėta. Nacionaliniame psichikos sveikatos centre (JAV) atliekant tyrimus su pelėmis netikėtai buvo rasta geno dalis, veikianti baimės išmokimą. Taip pat yra teorijų, teigiančių, jog liga gali būti susijusi su hormonais. Dar viena teorija teigia, jog SF išsivysto dėl aplinkos įtakos – stebint aplinkinių elgesį ir jo rezultatus, tarsi išmokstama tokio elgesio modelio.
Tikriausiai kyla klausimas- kaip gi gydyti socialines fobijas ???
Nustatyta, jog yra du veiksmingi SF gydymo metodai: medikamentai ir trumpalaikė kognityvinė-elgesio terapija. Pastarojo metodo esmė yra terapija, kuri padeda žmonėms pamažu prisitaikyti prie baimę keliančios situacijos. Šis procesas dažnai susideda iš trijų etapų. Pirmasis – tai baimę keliančios situacijos atkūrimas, antrasis – padidinti įtampą šioje situacijoje, kad pacientas ją išgyventų – tokia patirtis stiprina pasitikėjimą savimi ir leidžia suprasti, kad kritika, aplinkinių požiūris yra išgyvenami; trečiasis etapas – paciento išmokymas naudotis tam tikromis technikomis, padedančiomis susidoroti su nepritarimu bei kylančiu nerimu. Šiame etape pacientai turi įsivaizduoti blogiausią situaciją, keliančią didžiausią baimę, bei paskatinami naudoti konstruktyvias mintis, kurių mokėsi, kad įveiktų nerimą ir kylančią baimę.
Taip pat pacientams, sergantiems SF, taikoma palaikomoji terapija, pavyzdžiui, grupės terapija, porų ar šeimų terapija, kuri skirta supažindinti paciento artimuosius su liga. Taip pat kartais taikomas socialinių įgūdžių lavinimas. Labai svarbu savivertės kėlimas, pasitikėjimo savimi ugdymas.
[šaltinis: http://www.medicine.lt/index.php?pagrid=leidiniai&subid=gm&strid=5147 ]
No Comments Yet
Komentarų dar nėra.
Komentarų RSS TrackBack Identifier URI
Pakomentuokite
