SF ir drovumas
Kaip ir SF, taip ir drovumo atvejais vengiama bendrauti su tam tikrais žmonėmis, atsidurti tam tikrose situacijose. Drovieji paprasčiausiai bijo žmonių, ypač tų, kurie kelia kokią nors emocinę grėsmę, pavyzdžiui, nepažįstamųjų – dėl nežinomumo ir neapibrėžtumo; viršininkų – dėl jų galios; priešingos lyties atstovų – dėl potencialios intymių ryšių galimybės. Drovumas gali tapti ir sielos negalia, kankinančia žmogų ne mažiau negu kokia sunki kūno liga, paskatinti vienatvę, depresiją, savęs niekinimą.
[šaltinis: http://www.medicine.lt/index.php?pagrid=leidiniai&subid=gm&strid=5147 ]
Vadinamoji drovumo neurobiologija jo atsiradimą ir susiformavimą aiškina tam tikrais pokyčiais CNS. Manoma, kad 15–20 proc. kūdikių gimsta drovūs arba turi įgimtą polinkį į drovumą. Tačiau visų kitų, vėliau tapusių drovių ir net gimusių drovių, realiai pasireiškiantis drovumas labai priklauso nuo auklėjimo. Ir mūsų, ir kitose šalyse atlikti tyrimai paneigia mitą esą moterys dažniau ir labiau drovisi. Skirtumų tarp lyčių nėra. Tyrimai iš dalies paneigia ir įsitikinimą, kad drovumas gali atsirasti tik dėl didesnės mergaičių globos vaikystėje ir stereotipinio požiūrio, kad drovi mergaitė – gražu, drovus berniukas – gėda.
Drovumą gali nulemti nesaugūs (t.y. nepatikimi, nenuolatiniai ar neigiami) ryšiai tarp motinos ir vaiko kūdikystėje bei ankstyvoje vaikystėje. Nesėkmingi santykiai su tėvais vėliau gali būti kartojami ir visuose kituose santykiuose, ypač santykiuose su sutuoktiniais, vyresniais žmonėmis, kokiais nors autoritetais.
Pastebėta, kad dažniausiai drovūs tampa vieninteliai arba pirmieji šeimos vaikai. Nes iš jų paprastai daugiau reikalaujama bei tikimasi. Tėvai laukia tik sėkmingo, jų svajones ir lūkesčius išpildančio elgesio. Per didelė reikalavimų ir lūkesčių našta slegia vaiką, ypač jeigu dėl nesėkmių kaltinamas tik jis. Vaikas ima nepasitikėti savimi, savo jėgomis, tampa uždaras, drovus.
Nepasitikėjimas savimi ir nemokėjimas ar negalėjimas įveikti keliamų reikalavimų dažnai lemia tai, kad drovumas mokykloje sustiprėja. Beje, mokytojai, kaip rodo atlikti tyrimai, ypač jeigu jie nėra drovūs, nesugeba atpažinti ir įvardyti drovių vaikų. Todėl mokinuko tylėjimas prie lentos, neatsakymas į mokytojo klausimus, iniciatyvos nerodymas aiškinantis naują ar nesuprastą dalyką dažniausiai vadinamas nesugebėjimu, tingumu, bet ne drovumu.
Jeigu jau vaikystėje buvo sąlygų drovumui formuotis, jis gali išryškėti ir daug vėliau – dažniausiai po nesėkmingų įvykių: po skyrybų, netekus gero darbo ir t.t.
Drovumo paplitimas įvairiose šalyse
Skirtingose pasaulio šalyse drovių žmonių kiekis yra nevienodas. Pavyzdžiui, apklausos duomenimis, JAV net 48 proc. žmonių laiko save droviais. Amerikiečiai sunerimę, juk Amerika – tai laisvės ir drąsos šalis. Ten vertinamas tvirtumas, dominavimas, polinkis rizikuoti. Drovumas – anaiptol ne amerikietiškas bruožas. Ir še tau, beveik kas antras amerikietis – drovus. Be to, Ph.Zimbardo tyrimų duomenimis, drovių amerikiečių daugėja (prieš 20 m. tokių buvo tik 40 proc.).
Tai ko norėti iš lietuvių? Lietuva juk paprastumo, kuklumo, drovumo šalis. Dažnai net juokaujama, kad lietuviai drovūs iš prigimties. Ir tikrai pas mus drovių kur kas daugiau – net 62 proc. (ir dar 36 proc. „prijaučiančių” droviesiems).
Drovumu mes, beje, lenkiam net Japoniją. Ten, tyrimų duomenimis, 60 proc. studentų yra drovūs. O mažiausiai drovių žmonių, bent jau studentų, yra Izraelyje – tik 30 proc.
Aišku, labai svarbi yra kultūrinė aplinka – kaip vertinamas ir apibrėžiamas drovumas būtent toje šalyje. Galbūt net drovieji izraeliečiai visai neatrodytų drovūs Amerikoje. Pavyzdžiui, normalus (t.y. nevadintinas droviu) penkiametis airių vaikas pagal amerikiečių normas turėtų būti laikomas droviu. Įdomu būtų palyginti ir drovųjį lietuvį su, tarkim, save droviu laikančiu amerikiečiu ar japonu.
Kultūrinės drovumo šaknys slypi auklėjime. Japonijoje, Izraelyje ir JAV atlikti tyrimai rodo, kad drovumas iš esmės priklauso nuo to, kaip toje šalyje tėvai skatina ir baudžia tinkamus ir netinkamus vaikų poelgius. Pavyzdžiui, jeigu japonų vaiką ištinka nesėkmė, kaltinamas tik jis pats. Už sėkmę vaikas gauna vadinamąjį kreditą (tai labiau materialinė, o ne moralinė skatinimų sistema). Izraelyje vaikas, kuris bent mėgina kažką daryti, yra „apdovanojamas” (bent jau padrąsinimu, pagyrimu). Jei jam nesiseka, dažniausiai kaltinamos nepalankios aplinkybės. Kaip dažnai lietuvių vaikai girdi tėvų ar mokytojų pagyrimus bei paskatinimus?
Kokias problemas sukelia drovumas ir SF?
Pirmiausia, drovumas ir SF beveik visada išgyvenami fiziškai. Jie pasireiškia įvairiomis fizinėmis organizmo reakcijomis. Dažniausiai, daugumos apklaustųjų nuomone, paraustama. Be to, kyla AKS, džiūsta burna, pila šaltas prakaitas… Kai kuriems drovumas paprastai pasireiškia neryžtingumu, žado netekimu, pasimetimu, elgesio ir kalbos sutrikimu. O štai svarbiausia dėl drovumo ir SF kylanti problema – bendravimo sunkumai. Drovūs žmonės paprastai lieka nepatenkinti tuo, kad jų drovumas neleido jiems aiškiai išsakyti savo minčių, apginti savo nuomonės, tvirtai laikytis savo pozicijos. Dėl savo drovumo jie dažnai lieka nesuprasti. Neretai būtent dėl jo tenka prisitaikyti prie kitų nuomonės, nusileisti pašnekovui. Vidinis nepasitenkinimas tik didina nepasitikėjimą savimi, verčiantį dar dažniau ir smarkiau drovėtis.
Todėl visada stengiuos pasidaryt darbus, kad išeičiau tuo pat metu su kolegom. Kol kas veikia 
Na va, paveikslėlyje matome patį “mieliausią” gyvūną pasaulyje, kokį tik aš galėčiau įsivaizduoti. Nežinau kodėl, bet turiu didelę (nors ne panišką) baimę dėlėms (tam tikri šaltiniai nurodo, jog angliškai tokia baimė vadinama bdellophobia, reiktų manyti, kad lietuviškai būtų bdelofobija). Aš netgi kartais bijau stovėti vandenyje, kad tik bestovint šitos “gražuolės” nesugalvotų man prisisiurbti prie kojų. Tiesa, niekada jokio kontakto su jomis neturėjau ir baimė neišsivystė ir skaudžios patirties – jos man yra šlykščios per se. Nors įsivaizduoju, kad nieko ten skausmingo būti neturėtų, bet gi va tačiau vistiek dėlės man ne draugės! Dėlės – fak jū!
(Video)
